Mari­ja — Jėzaus motina

Kodėl rašo­me apie Mariją
Tiki­me į Jėzų, kurio asme­ny­je tik­ra­sis Die­vas mums tapo žmo­gu­mi. Todėl jo moti­na nega­li mums lik­ti nereikš­min­ga. Nori­me išlai­ky­ti objek­ty­vu­mą apie Vieš­pa­ties moti­ną ir lai­ky­tis infor­ma­ci­jos apie jos asme­nį iš seniau­sių bei pati­ki­miau­sių šal­ti­nių, tai yra, iš evan­ge­li­jų ir apaš­ta­lų dar­bų. Apra­šy­da­mi Mari­ją, nori­me išreikš­ti pagar­bą mote­riai, kuri save pava­di­no: „…Vieš­pa­ties tar­nai­tė…“ (Luko ev. 1:38), tačiau taip pat kri­tiš­kai įver­tin­ti Mari­jos gar­bi­ni­mą, kuris neati­tin­ka nei Die­vo, nei Jo tar­nai­tės, Mari­jos, valios.

1 Mari­ja – Jėzaus motina

Kai 7‑aisias ar 8‑aisias metais prieš Kri­stų mer­ge­lę, var­du Mariam,^[1] iš vie­no Gali­lė­jos kai­mo, vadi­na­mo Naza­re­tu, Die­vas neti­kė­tai pašau­kė tap­ti Išgel­bė­to­jo moti­na, (Luko ev. 1:26–38), pra­si­dė­jo nau­jas eta­pas Die­vo ir žmo­nių isto­ri­jo­je. Mariam, į Die­vo jai pati­kė­tą užduo­tį, atsa­kė „Taip“ ir tapo moti­na Jėzaus, kurio asme­ny­je amži­na­sis „Žodis tapo kūnu“. Jos sūnu­je bega­li­nis Die­vas susi­jun­gė su savo kūri­niu vie­na­me asmenyje.

Kaip Mesi­jo moti­na, Mari­ja paty­rė savo Sūnaus paže­mi­ni­mą nuo pat pra­džių: būda­ma nėš­čia, prieš pat Jėzaus gimi­mą lei­do­si į var­gi­nan­čią kelio­nę daly­vau­ti žmo­nių sura­šy­me (Luko ev. 2:7), pats gimi­mas vyko sun­kio­mis sąly­go­mis, ir šiek tiek vėliau Ero­do veiks­mai pri­ver­tė ją su vyru ir vai­ku palik­ti Pales­ti­ną (Mato ev. 2:13–15).

Kai Jėzui buvo dvy­li­ka metų, Mari­ja atsi­dū­rė situ­aci­jo­je, kurio­je, užuot pasi­da­vus savo moti­niš­kiems jaus­mams, jai rei­kė­jo pati­kė­ti savo Sūnų amži­na­jam Tėvui. (Luko ev. 2:48–49).

Jėzaus vie­šo­sios veik­los pra­džio­je Mari­ja susi­dū­rė su vie­na prob­le­ma: ves­tu­vė­se Kano­je pri­trū­ko vyno. Kai ji, nors ir netie­sio­giai, papra­šė savo Sūnų išspręs­ti šią prob­le­mą, Jėzus jai gana tie­siai atsa­kė, kad Die­vui nerei­kia jos tarpininkavimo:

Tre­čią die­ną Gali­lė­jos Kano­je buvo ves­tu­vės. Jose daly­va­vo Jėzaus moti­na. Į ves­tu­ves taip pat buvo pakvies­tas Jėzus ir jo moki­niai. Išsi­bai­gus vynui, Jėzaus moti­na jam sako: „Jie nebe­tu­ri vyno. „O kas man ir tau, mote­rie?“^[2] Dar neat­ėjo mano valan­da!^[3] Jo moti­na tarė tar­nams: „Dary­ki­te, ką tik jis jums lieps.“ (Jono ev. 2:1–5)

Mari­ja supra­to šį per­spė­ji­mą ir pali­ko situ­aci­ją spręs­ti Jėzui. Jos pasa­ky­ti žodžiai — pas­ku­ti­nis užra­šy­tas moti­nos pasa­ky­mas — „Dary­ki­te, ką tik jis jums lieps.“ (Jono ev. 2:5) turė­tų būti supran­ta­mas kaip viso jos toles­nio gyve­ni­mo principas.
Jai teko išgy­ven­ti šei­mos susi­skal­dy­mą, kurį sukė­lė vie­šas Jėzaus pasi­ro­dy­mas, nes Jėzaus bro­liai Juo neti­kė­jo (Jono 7:5). Jie norė­jo įta­ko­ti situ­aci­ją, apra­šy­tą Mor­kaus 3:20–35. Mano­me, kad Mari­jos, kaip Mesi­jo moti­nos, pasi­ti­kė­ji­mas Jėzu­mi nie­ka­da nesu­svy­ra­vo. Vis­gi šia­me konf­lik­te Jėzus turė­jo paaiš­kin­ti ne tik savo arti­mie­siems, bet ir savo moti­nai, kad dva­si­niai san­ty­kiai turi pir­me­ny­bę prieš biologinius:

Jam tebe­kal­bant minioms, štai jo moti­na ir bro­liai sto­vė­jo lau­ke ir norė­jo su juo pasi­ma­ty­ti. O kaž­kas jam pra­ne­šė: „Štai tavo moti­na ir bro­liai sto­vi lau­ke, nori su tavim pasi­kal­bė­ti. Jis atsa­kė pra­ne­šu­siam: „Kas gi mano moti­na ir kas mano bro­liai?“ Ir, ištie­sęs ran­ką į moki­nius, tarė: „Štai mano moti­na ir mano bro­liai! Kiek­vie­nas, kas tik vyk­do mano dan­giš­ko­jo Tėvo valią, yra man ir bro­lis, ir sesuo, ir moti­na“. (Mato ev. 12:46–50)

Nuo to lai­ko Mari­ja dau­giau nebe­da­ly­va­vo pana­šio­se situacijose.
Nors ir daug kas Jėzaus elge­sy­je buvo sun­kiai supran­ta­ma, Mari­ja liko Jam išti­ki­ma iki Jo mir­ties ant kry­žiaus. Pas­ku­ti­nė­mės savo gyve­ni­mo minu­tė­mis Jėzus mie­liau pati­kė­jo moti­ną savo moki­niui Jonui nei tuo metu dar neti­kin­tiems savo gimi­nai­čiams (Jono ev. 19:25–27). Po Jėzaus pri­si­kė­li­mo ir nužen­gi­mo į dan­gų sutin­ka­me Mari­ją tarp Jo moki­nių susi­rin­ku­sių mal­dai (Apaš­ta­lų dar­bai 1:14). Nuo tada dings­ta jos pėd­sa­kai isto­ri­jo­je. Gali­me numa­ny­ti, kad Mari­ja liko su Jonu ir mirė kaip tikin­ti Jėzaus moki­nė. Tyla apie ją toles­niuo­se Apaš­ta­lų dar­bų sky­riuo­se ir Nau­jo­jo Testa­men­to laiš­kuo­se^[4] rodo, kad ji nesi­ti­kė­jo jokių pri­vi­le­gi­jų ar gar­bės sau, bet tyliai ir nuo­lan­kiai atsi­da­vė baž­ny­čios kūri­mui kar­tu su kitais mokiniais.

2 Ką ran­da­me apie Mari­jos garbinimą?

Mes visi žino­me Mari­jos žodžius:

Štai nuo dabar palai­min­ta mane vadins visos kar­tos. (Luko ev. 1:48)

Ar tai reiš­kia, kad dėl šių žodžių tei­sin­ga būtų kreip­tis į Jėzaus moti­ną mal­do­je? Palai­mi­ni­mas žydų kul­tū­ro­je netu­rė­jo nie­ko bend­ro su gar­bi­ni­mu. Tai reiš­kė Die­vo pagal­bą arba padė­ką už Die­vo dova­nas. Nau­ja­me Testa­men­te ran­da­me pavyz­džių, kurie tai gerai iliust­ruo­ja. Elž­bie­ta, Mari­jos gimi­nai­tė, lai­mi­no Mariją:

Lai­min­ga įti­kė­ju­si, jog išsi­pil­dys, kas Vieš­pa­ties jai pasa­ky­ta. (Luko ev. 1:45)

Lygiai taip Jėzus lai­kė palai­min­tais visus tikinčiuosius:

Palai­min­ti, kurie tiki nema­tę! (Jono ev. 20:29)

Aukš­čiau minė­ti Mari­jos žodžiai iš Luko ev. 1:48 labai pana­šūs į Lėjos, kuri apie Aše­ro, vie­no iš Izra­e­lio gimi­nių pro­tė­vio, gimi­mą pasakė:

Kokia aš lai­min­ga! Juk visos mote­rys vadins mane lai­min­ga.^[5] (Pra­džios 30:13)

Jėzaus gimi­mo reikš­min­gu­mas toli gra­žu nepri­lygs­ta Izra­e­lio gimi­nių tėvo gimi­mo reikš­mei. Jėzaus gimi­mas vai­di­na svar­bų vaid­me­nį visai žmo­ni­jai. Visi žmo­nės turė­tų būti dėkin­gi Mari­jai už jos tikė­ji­mą, bet tai nereiš­kia, kad jie turi jai mels­tis, kaip izra­eli­tai netu­rė­jo jokio pag­rin­do mels­tis Lėjai. Tik Die­vas ver­tas mūsų mal­dų! Mal­da, kurio­je Mari­ja išreiš­kė savo džiaugs­mą dėl išrin­ki­mo būti Išga­ny­to­jo moti­na, buvo skir­ta Die­vui, kurį ji vadi­no savo Gel­bė­to­ju (Luko 1:47). Nei iš pačios Mari­jos, nei bet kur kitur Nau­ja­ja­me Testa­men­te neskai­to­me, kad Mari­ja turi būti gar­bi­na­ma arba turė­tu­me pra­šy­ti jos užta­ri­mo. Bibli­jo­je ran­da­me daug mal­dų, bet visos jos nukreip­tos arba į Die­vą arba į Jėzų (kuris yra Die­vas ir žmo­gus). Tarp jų nėra nė vie­nos mal­dos skir­tos žmo­gui, kad ir kaip tobu­lai, šven­tai būtų jis gyvenęs.

Vieš­pa­tį, savo Die­vą, tegar­bink ir jam vie­nam tetar­nauk! (Mato ev. 4:10)

Iš Mari­jos gar­bin­to­jų daž­nai gali­ma gir­dė­ti, kad jie Mari­jos negar­bi­na, bet pra­šo užta­ri­mo, taip, kaip kiek­vie­no krikš­čio­nio gali­ma pra­šy­ti, kad jis už mus mels­tų­si. Toks aiš­ki­ni­mas yra nepri­im­ti­nas ne tik dėl to, kad trūks­ta bibli­nio pag­rin­do, bet ir dėl to, kad Mari­jos nebė­ra tarp mūsų. Ji gyve­na ir yra su Die­vu ir tarp šio pasau­lio ir amži­ny­bės yra sie­na, kurios nie­kas nega­li per­kirs­ti. Šis vie­nos pag­rin­di­nių mono­teiz­mo tie­sų supra­t­i­mas jau egzis­ta­vo Seno­jo Testa­men­to lai­kais. Ką vie­nas Seno­jo Testa­men­to pra­na­šas pasa­kė apie Izra­e­lio pro­tė­vius, Abrao­mą ir Izra­e­lį (= Jokū­bą), tin­ka taip pat Marijai:

Pažvelk iš dan­gaus, iš savo šven­tos ir šlo­vin­gos buvei­nės. Kur Tavo uolu­mas ir galia? Kur Tavo šir­dies ilge­sys ir gai­les­tin­gu­mas? Ar jie palio­vė? Tik Tu esi mūsų tėvas. Abrao­mas nepa­žįs­ta mūsų, Izra­elis nie­ko neži­no apie mus. Tu, Vieš­pa­tie, esi mūsų tėvas, mūsų atpir­kė­jas. Tavo var­das yra amži­nas.^[6] (Izai­jo 63:15,16)

Kuris iš visų Jėzaus moki­nių taip gerai paži­no­jo Mari­ją, jei ne Jonas, kuris po Jėzaus mir­ties ją pasi­ėmė pas save gyven­ti? Labai dide­lė tiki­my­bė, kad Jonas per­gy­ve­no Mari­ją kele­tą metų ir pabai­gė savo Nau­jo­jo Testa­men­to raš­tus tik po jos mir­ties. Jei Jonas krei­pė­si į Mari­ją užta­ri­mo po jos mir­ties, tik­rai būtų likę užuo­mi­nų jo raš­tuo­se ir ant­ro­jo amžiaus tra­di­ci­jo­je. Tačiau kaip jau minė­jo­me – nie­ko nega­li­me rasti.
Kas mes tokie, kad galė­tu­me saky­ti žiną geriau negu apaš­ta­lai, kaip turi­me žiū­rė­ti į Mariją?
Kas tik­rai tei­kia Mari­jai deran­čią gar­bę, seka jos pavyz­džiu ir šlo­vi­na Vieš­pa­tį Die­vą kaip jos ir savo Gel­bė­to­ją (Luko ev. 1:46–47).

3 Mari­ja – tarpininkė?

Apie tar­pi­nin­ka­vi­mą Bibli­ja kal­ba aiškiai:

Vie­nas yra Die­vas ir vie­nas Die­vo žmo­nių Tar­pi­nin­kas – žmo­gus Kri­stus Jėzus. (1 Timo­tie­jui 2:5)

Todėl jis (Jėzus) per amžius gali išgel­bė­ti tuos, kurie per jį eina prie Die­vo. Jis amži­nai gyvas, kad juos užtar­tų. (Heb­ra­jams 7:25)

Ofi­cia­liai „Mari­jos gar­bin­to­jai“ šiems tei­gi­niams pri­ta­ria, bet prak­tiš­kai vadi­na ir krei­pia­si į Mari­ją kaip į „Tar­pi­nin­kę į Tarpininką“.

Popie­žius Leo XIII teigė:

Kaip nie­kas nega­li atei­ti pas aukš­čiau­sią­jį Tėvą kitaip kaip per Sūnų, taip nie­kas nega­li atei­ti pas Kri­stų kitaip, kaip per Jo Moti­ną. /Leo XIII, Encik­li­ka „Octob­ri Men­se“ (1891)/

Bet jei pri­ėji­mas prie Jėzaus — per Mari­ją, tada prak­tiš­kai nei­gia­me uni­ka­lų Jėzaus tarpininkavimą.

Gali­ma kar­tais išgirs­ti sakant: „Ar Jėzus būda­mas ant kry­žiaus nepri­sta­tė savo moti­nos visų žmo­nių moti­na (Jono ev. 19:25–27)?“ „Ar netu­rė­tu­me ja pil­nai pasi­ti­kė­ti?“ „Kas mus pažįs­ta geriau negu motina?“

Tačiau ar ran­da­me ką nors apie tai Biblijoje?
Jėzus, kaip atsa­kin­gas sūnus, pati­kė­jo savo moti­ną arti­miau­siam moki­niui, o ne tuo metu dar neti­kin­tiems savo „bro­liams“^[7]. Tuo Jėzus išreiš­kė, kad jam dva­si­niai ryšiai turi pir­me­ny­bę prieš krau­jo giminystę.

Taip pat kar­tais žmo­nės sako: „Jėzus ypač išklau­so savo moti­ną. Kaip galė­tų sūnus panie­kin­ti savo moti­nos prašymus?“
Žmo­nės lin­kę teik­ti pir­me­ny­bę šei­mos nariams. Tačiau kaip gali­ma tvir­tin­ti, kad Die­vas labiau išklau­so Jėzaus gimi­nes?! Kas šitaip gal­vo­ja, nei­gia tobu­lą Die­vo mei­lę, kuri neat­si­žvel­gia į asme­nis. ^[8]

Jei nuo­šir­džiai arti­nuo­si prie Die­vo, Jis tik­rai mane išklau­sys. Jei netu­riu tokio nusi­sta­ty­mo, net Mari­ja nega­lės man padė­ti. Jėzus yra tas, kuris mus ragina:

Atei­ki­te pas mane visi, kurie vargsta­te ir esa­te pri­slėg­ti; aš jus atgai­vin­siu! Imki­te ant savo pečių mano jun­gą ir moky­ki­tės iš manęs, nes aš romus ir nuo­lan­kios šir­dies, ir jūs rasi­te savo sie­loms atgai­vą. Mano jun­gas švel­nus, mano naš­ta leng­va. (Mato ev. 11:28–30)

Visi, kuriuos man duo­da Tėvas, ateis pas mane, ir atei­nan­čio pas mane aš neat­stum­siu. (Jono ev. 6:37)

4 Mari­ja – be nuodėmės?

Nau­ja­sis Testa­men­tas liu­di­ja, kad Jėzus buvo be nuodėmės:

Kas iš jūsų gali įro­dy­ti mane nusi­dė­jus? (Jono ev. 8:46)

Taip klau­sian­tis arba ser­ga didy­bės mani­ja, arba jis iš tik­rų­jų buvo be nuo­dė­mės. Mes, kaip ir pir­mie­ji krikš­čio­nys, tiki­me, kad Jėzus yra vie­nin­te­lis žmo­gus, galė­jęs taip apie save pasakyti.

Mes gi turi­me ne tokį vyriau­sią­jį kuni­gą, kuris nega­lė­tų atjaus­ti mūsų silp­ny­bių, bet, kaip ir mes, visaip mėgin­tą, tačiau nenu­si­dė­ju­sį. (Heb­ra­jams 4,15)

Mums ir pri­de­rėjo turė­ti tokį vyriau­sią­jį kuni­gą: šven­tą, nekal­tą, tyrą … (Heb­ra­jams 7:26)

… Jis nepa­da­rė nuo­dė­mės, ir jo lūpo­se neras­ta klas­tos. (1 Pet­ro 2:22)

Apie Mari­ją neran­da­me jokio pana­šaus tei­gi­nio Bibli­jo­je. Todėl ange­lo pasvei­ki­ni­mas Luko evan­ge­li­jo­je ne retai cituo­ja­mas, norint įro­dy­ti, kad ji — be nuodėmės:

Svei­ka, malo­nė­mis apdo­va­no­to­ji! Vieš­pats su tavi­mi! (Luko ev. 1:28)

Žodžiuo­se „malo­nė­mis apdo­va­no­to­ji“, kurie Vul­ga­to­je^[9] netei­sin­gai išvers­ti kaip „gra­tia ple­na“ (pažo­džiui „malo­nės pil­no­ji“), Mari­jos gar­bin­to­jai mato visą Mari­jos nekal­ty­bės teo­lo­gi­ją. Nors dabar­ti­nia­me kata­li­kiš­ka­me Nau­jo­jo Testa­men­to ver­ti­me nebe­ran­da­me loty­niš­ko varian­to „malo­nės pil­no­ji“, bet graikiš­ką „malo­nė­mis apdo­va­no­to­ji“, tačiau Mari­ja vis dar gar­bi­na­ma kaip „malo­nės pil­no­ji“. Išsi­reiš­ki­mas „malo­nė­mis apdo­va­no­to­ji“ kaip tik rodo, kad jai pačiai rei­kė­jo malo­nės ir, kad jos nega­li­ma vadin­ti nekaltąja.

Apie Ste­po­ną randame:

Ste­po­nas, pil­nas malo­nės ir galios, darė žmo­nė­se didžių ženk­lų ir ste­buk­lų. (Apaš­ta­lų dar­bai 6:8)

Graikų kal­bo­je „πληρης χαριτος“ (ple­res cha­ri­tos) reiš­kia „pil­nas malo­nės“ ir yra pavar­to­tas Nau­ja­ja­me Testa­men­te tik šio­je pastrai­po­je ir Jono ev. 1:14). Tačiau nie­kas netvir­ti­na, kad Ste­po­nas buvo be nuo­dė­mės ir neda­ro tokių pačių išva­dų kaip Mari­jos atve­ju. Net­gi apie Ste­po­ną nega­li­me pasa­ky­ti, kad jis — be nuo­dė­mės, nors ir labai ver­ti­na­me jo pasi­šven­ti­mą bei paklus­nu­mą iki kan­ki­nio mirties.

Pir­mų­jų amžių baž­ny­čios rašy­to­jams buvo aiš­ku, kad Mari­ja nebu­vo be nuo­dė­mės. Kaip pavyz­dį, patei­kia­me Jono Auk­sa­bur­nio komen­ta­rą Mato ev. 12:46–50 eilutėms:

Iš tie­sų, ką ji pada­rė, kilo iš dide­lės tuš­ty­bės. Ji norė­jo paro­dy­ti žmo­nėms, kad turi auto­ri­te­tą ir galią savo Sūnui, nors dar netu­rė­jo nė mažiau­sio supra­t­imo apie Jo didy­bę. Štai iš kur jos veiks­mai netin­ka­mu lai­ku. /Jonas Auk­sa­bur­nis (Chri­zos­to­mas), Homi­li­jos Mato evan­ge­li­jai, Homi­li­ja 44/

Net jei Jonas Auk­sa­bur­nis padi­di­no situ­aci­ją, pateik­tą Mato ev. 12, komen­ta­ro ištrauka rodo, kad šiam ket­vir­to­jo amžiaus kata­li­kų „Šven­ta­jam“ Mari­jos nekal­ty­bė nebu­vo dogma.

Taip kaip Kle­men­sas Alek­sand­rie­tis, taip ir mes gali­me teigti:

… todėl jis (Jėzus) yra vie­nin­te­lis mūsų Tei­sė­jas, nes jis vie­nin­te­lis buvo be nuo­dė­mės. /Klemensas Alek­sand­rie­tis, Pae­da­go­gus, I,4,2/

5 Mari­ja – Die­vo motina?

Mari­jai api­bū­din­ti 431 m. Efe­zo Visuo­ti­nis Susi­rin­ki­mas pavar­to­jo gr. žodį  „Theo­to­kos“ (Die­vo Gim­dy­to­ja). Ši for­mu­luo­tė yra tei­sin­ga, jei supran­ta­me, kad pag­im­dy­ta­sis yra tik­rai Die­vas ir tik­rai žmo­gus. Žino­ma, aki­vaiz­du, kad Die­vas, amži­na­sis Visa­tos kūrė­jas, yra be jokios kil­mės. Jis netu­ri tėvo ar motinos.

Taip rašo ir apaš­ta­las Paulius:

… nebū­tų šlo­vės Vieš­pa­ties nukry­žia­vę.^[10] (1 Korin­tie­čiams 2:8)

Jei gali­me pasa­ky­ti, kad nukry­žiuo­ta­sis Jėzus turi die­viš­ką ir žmo­giš­ką pri­gim­tį, taip ir Mari­ją gali­me pava­din­ti Die­vo gim­dy­to­ja, nes ji pag­im­dė Jėzų, kuris yra Die­vas ir žmo­gus. Tačiau šio tei­gi­nio tiks­las – api­bū­din­ti ne Mari­jos, bet Jėzaus esybę.

Deja, Visuo­ti­nio Efe­zo susi­rin­ki­mo iš esmės tei­sin­gas moky­mas yra netei­sin­gai pabrė­žia­mas ir nau­do­ja­mas nebi­bli­ji­nio Mari­jos kul­to sustiprinimui.

5‑asis amžius – lai­kas, kai pago­nių masės buvo inte­gruo­ja­mos į krikš­čio­ny­bę. To pasek­mė – pago­niš­kas Moti­nos Dei­vės (dar kitaip die­vų moti­nos arba Moti­nos Žemės) kul­tas galiau­siai pra­si­skver­bė į krikš­čio­ny­bę. Pau­liui taip pat teko susi­dur­ti su šiuo kul­tu Efe­ze (Apaš­ta­lų dar­bai 19:23–40).

Ter­mi­nas „Die­vo Gim­dy­to­ja“ (arba daž­nai supa­pras­tin­ta: „Die­vo moti­na“) ypač daž­nai netei­sin­gai supran­ta­mas žmo­nių, netu­rin­čių jokių teo­lo­gi­nių pag­rin­dų. Jiems įvaiz­dis apie moti­ną suke­lia stip­rias emo­ci­jas. Šalia „Dan­giš­ko­jo Tėvo“ jie leng­vai pri­sta­to „Dan­giš­ka­ją Moti­ną“. Nors for­ma­liai lai­ko­ma­si mono­teiz­mo, prak­tiš­kai įve­da­mas poli­teiz­mas. Dau­gy­bė jų mal­dų yra nukreip­ta į Dan­gaus Kara­lie­nę (paly­gin­ki­te Jere­mi­jo 7:18). Tėviš­kas Die­vas nustu­mia­mas toliau. Mari­jai ten­ka „sulai­ky­ti savo Sūnaus ran­ką, pasi­ruo­šu­sią baus­ti“^[11].

Bibli­ja moko apie kito­kį Die­vą. Jis nėra toli nuo mūsų:

… kad žmo­nės ieš­ko­tų Die­vo ir tary­tum apgrai­bo­mis jį atras­tų, nes jis visiš­kai neto­li nuo kiek­vie­no iš mūsų. Juk mes jame gyve­na­me, juda­me ir esa­me … (Apaš­ta­lų dar­bai 17:27–28)

Bibli­jos Die­vo nega­li­ma įspraus­ti į kate­go­ri­jas „vyras“ ir „mote­ris“, „Die­vas Tėvas“ ir „Die­vas Moti­na“. Bega­li­nis visa­tos Kūrė­jas vir­ši­ja tokias kate­go­ri­jas. Todėl Bibli­jo­je gali­ma ras­ti eilu­čių, kur Jis vaiz­duo­ja­mas kaip tėvas ir tokių eilu­čių, kurio­se Jis paly­gi­na­mas su motina:

Ar gali mote­ris užmirš­ti savo mažy­lį, būti nešvel­ni savo įsčių sūnui? Net jei­gu ji ir užmirš­tų, aš tavęs nie­kad neuž­mir­šiu. (Izai­jo 49:15)

Kaip moti­na guo­džia savo sūnų, taip aš paguo­siu jus. (Izai­jo 66:13)

Nori­me tar­nau­ti tik Jam vie­nam – mūsų vie­nin­te­liam Die­vui ir Gel­bė­to­jui, kuris mums yra dau­giau nei tėvas ar moti­na. Ir tar­nau­ti taip, kaip Mari­ja tai darė Jėzaus moki­nių tarpe.

Eilė­raš­tis apie Mariją

Pažvel­kit, ką jie iš Mari­jos gi padarė
Ir kokios pasek­mės iš to bus, nepamanė…
Išdi­dūs žmo­nės manė daro gera….
Jai gar­bę nuplė­šė iškel­da­mi kaip stabą.

Ji buvo papras­ta mergelė
Ir visą gar­bę savo Die­vui davė.
Dabar vadi­na „Kara­lie­ne“ ją.
Visų žmo­nių „guo­dė­ja, užtarėja“.

Kai žmo­nės „visų Moti­nos“ ant kelių ko nors prašo,
Paveiks­lo pana­šu­mo su Astar­te^[12] jie nemato,
Skais­ti mer­ge­lė iš Naza­re­to kaimo
Kaip Vai­sin­gu­mo dei­vė gar­bi­na­ma tapo.

Šian­dien vadi­na­ma ji „nekal­čiau­sią­ja“^[13].
Nors buvo ne be nuo­dė­mės – deja.
Ir abe­jo­nių ji turė­jo, tačiau stip­riai tikėjo,
Todėl su Die­vu savo nuo­dė­mes įveikt galėjo.

Kaip Tar­pi­nin­kei visų malonių
Šlo­vė jai tei­kia­ma be abejonių,
Bet ji pati šlo­vės sau nenorėjo
Ir vis­ką ką tik Jis jums lieps daryt, kal­bė­jo.^[14].

Jei tu tikėt kaip Mari­ja norėtum,
Vien tik Die­vu pasitikėtum.
Mari­jos kul­to vie­tų veng­tu­mei iš tolo,
nes Die­vui savo pra­šy­mus paskirt panorai.

Tik vie­nas tar­pi­nin­kas mums žemė­je yra
Tai Jėzus ir išgel­bė­ti mes – Jo dėka.
Pas Die­vą tik per Jį visi ateina,
Per Jį į amži­ny­bę kelias eina.

Gie­do­sim šlo­vę Die­vui mes vie­na dvasia
Tarp mūsų, tikin­čių­jų, bus ir Marija.
Su ja kar­tu galė­sim Die­vą garbinti,
Kuris galė­jo mus, Mari­ją ir tave išgelbėti.