Dažnai žmonės, sutikę mus, klausia, kas mes esame, tikėdamiesi išgirsti tam tikros organizacijos ar grupės pavadinimą. Mes nesame organizacija, nei norime jungtis į jokią organizaciją ar priklausyti kokiai nors konfesijai, todėl ir neturime jokio pavadinimo. Jėzaus mokiniai taip pat nesuteikė sau jokio specialaus pavadinimo, bet buvo atpažįstami iš to, ką jie skelbė apie Jėzų ir kaip gyveno. Vėliau žmonės juos pavadino krikščionimis, Kristaus sekėjais, nes jie skelbė Jėzų kaip Dievo siųstąjį Mesiją, žmonijos Gelbėtoją. Mes, kaip ir pirmieji krikščionys, esame kartu, nes kiekvienas mūsų nori sekti Jėzumi, savo Viešpačiu ir Dievu (Jono 20:28), o ne todėl, kad mus riša kokios nors tradicijos, įstatymai, statutai ar taisyklės.
Biblija (Dievo žodis) – vienintelis mūsų tikėjimo ir gyvenimo pagrindas, todėl susitinkame kasdien ją skaityti ir aptarti iškilusius klausimus, kad suvoktume Dievo žodį vis giliau ir sugebėtume pritaikyti jį praktikoje. Skaitydami atsižvelgiame į jos istorinį bei literatūrinį kontekstą ir vengiame fundamentalaus (pažodinės interpretacijos) ir liberalaus (laisvos interpretacijos) požiūrio į Bibliją klaidų. Ją rimtai nagrinėti – reiškia paklusti jos mokymui, o ne „prisirišti“ prie raidės. Mes žinome, kad teisingai suprasti ir interpretuoti Bibliją galime tik su Šventosios Dvasios pagalba.
Mes sutinkame su tikėjimo išpažinimais, kurie buvo suformuluoti pirmaisiais amžiais, ypač
TIKIU Į DIEVĄ TĖVĄ visagalį,
dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir į Jėzų Kristų,
vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,
gimė iš Mergelės Marijos,
kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių;
įžengė į dangų,
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu į Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią,
šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą.
Amen.
, TIKIU Į VIENĄ DIEVĄ, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius. Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen. ir Atanazijaus tikėjimo išpažinime.
Tikėjimas mums reiškia tikrovę, užpildančią visas gyvenimo sritis, o ne tradicinį papročių laikymasį.
Atmetame hierarchiją, kadangi tai prieštarauja Dievo žodžiui ir broliškai meilei. Vienybė, kuri turi būti ženklas pasauliui ir kurią Jėzus norėjo matyti tarp krikščionių, negali būti sukurta ir palaikoma žmogiška valdžia, nes ji atsiranda tik per kiekvieno krikščionio paklusnumą Dievui ir Jo žodžiui. Todėl kiekvienas mūsų pasiruošęs įvertinti save ir atsisakyti visko, kas trukdo laikytis to, ką Dievas atskleidė per Bibliją ir padarė suprantama kiekvienam.
Mūsų negausi skaičiumi bendruomenė susideda iš įvairių profesijų ir amžiaus žmonių, anksčiau įvairiai tikėjusių ir gyvenusių.
Norėtume paskatinti visus žmones, nesvarbu, kur jie gyvena ir kokį religinį pagrindą turi, susipažinti su Jėzumi, jį pamilti ir žengti į jo paruoštą gyvenimo kelią. Taip pat norėtume susipažinti ir eiti tuo keliu kartu su visais, kurie jau seka Jėzų. Manome, jei krikščionys gyventų šalia ir nebendrautų vienas su kitu, nusidėtų prieš brolišką meilę. Panašiai rašė apaštalas Jonas:
Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. (…). Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. (1 Jono 3:14–16)
P.S.: Kad nebūtų nesusipratimų, pabrėžiame, kad neturime nieko bendro su taip vadinama Tarptautine Kristaus bažnyčia, ar kokia nors jos atskala atsiradusia po jos žlugimo. Netikime ir į šių dienų „pranašus“ arba „mesijus” kaip William M. Branham, Joseph Smith, Sun Myung Moon, Ellen G. White. Naujajame Testamente Jėzus pilnai apreiškė, ką turėtume žinoti apie Dievą, todėl jo žodžiai negali būti papildyti jokio apsišaukėlio pranašo „tiesomis“. Taip pat neturime jokio ryšio nei su Jehovos liudytojų „Sargybos bokštu” ir bjaurimės tariamų Dievo vaikų/Meilės šeimos seksualine ideologija. Jėzus sakė savo mokiniams:
„Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs”. (Jono 15:15)
Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse… (Žydams 1:1–3)