Ką mums daryti?

1 Kokia yra tie­sa? Koks yra tei­sin­gas kelias?

Daž­nai gali­ma išgirs­ti: „Kiek­vie­nas turi savo tie­są“, arba „Nie­kas nega­li jos žino­ti“. Tačiau tokie pasa­ky­mai prieš­ta­rau­ja fak­tui, kad yra vie­na rea­ly­bė. Arba žemė apva­li, arba plokš­čia. Nega­li būti kar­tu tokia ir tokia. Vie­na rea­ly­bė visa­da išlie­ka abso­liu­ti ir nekin­tan­ti, nepri­klau­so­mai nuo to, kaip į ją žiū­rima. Taip pat yra ir su reli­gi­niais klau­si­mais. Neįma­no­ma, kad dvi prie­šiš­kos ir prieš­ta­rin­gos gali­my­bės egzis­tuo­tų vie­nu metu. Jei pri­si­kė­li­mas po mir­ties yra rea­ly­bė, tai nega­li būti rein­kar­na­ci­jos. Nega­li būti po mir­ties abu: amži­na­sis gyve­ni­mas ir sie­los sunai­ki­ni­mas. Arba pamąs­ty­ki­me apie kitus klau­si­mus, į kuriuos du prieš­ta­rin­gi atsa­ky­mai nega­li vie­nu metu būti tei­sin­gi: ar Jėzus Die­vas, ar ne? Žmo­gaus pri­gim­tis nuo­dė­min­ga ar ne? Pra­ga­ras egzis­tuo­ja ar ne? Ar Die­vas iš anks­to pasky­rė kai kuriuos žmo­nes pasmer­ki­mui ar ne? Ar gali žmo­gus atkri­sti nuo Die­vo ar ne?

2 Ar gali­me mes lik­ti abe­jin­gais tokiems ir pana­šiems klau­si­mams, jei nori­me pažin­ti Die­vą ir suži­no­ti, kaip gyven­ti pagal jo valią?

Norė­da­mi ras­ti atsa­ky­mus į šiuos klau­si­mus neieš­ko­jo­me nau­jo apreiš­ki­mo, nei nau­jo spe­cia­laus Bibli­jos aiš­ki­ni­mo meto­do. Jėzus atsklei­dė žmo­ni­jai Tie­są, todėl ji kiek­vie­nam pasiekiama.
Dau­gu­ma žmo­nių mano, kad nėra abso­liu­čios tie­sos: „kas man patin­ka ir atro­do gerai, kitam gali atro­dy­ti blo­gai, todėl nega­liu kitų teis­ti”. Pagal šią nuo­mo­nę, bet koks elge­sys gali būti patei­si­na­mas, vadi­na­si, vis­kas man gali­ma. Tada nebe­lie­ka pagal ką ver­tin­ti, kas yra tei­sin­ga ir netei­sin­ga. Kiek­vie­nas gali susi­ra­sti tai, kas ati­tin­ka jo asme­ni­nį sko­nį ir jaus­mus. Žmo­nės pie­šia savo įsi­vaiz­da­vi­mus apie dan­gų, Die­vą, parink­da­mi spal­vas iš savo įgei­džių ir norų pale­tės bei kuria savo reli­gi­ją, for­muo­jan­čią juos pačius. Tačiau, Die­vo kelias yra kitoks:

Jėzus kal­bė­jo įti­kė­ju­siems Jį žydams: „Jei lai­ky­si­tės mano moks­lo, jūs iš tik­ro būsi­te mano moki­niai; jūs pažin­si­te tie­są, ir tie­sa pada­rys jus lais­vus.“ … Iš tie­sų, iš tie­sų sakau jums: kiek­vie­nas, kas daro nuo­dė­mę, yra nuo­dė­mės ver­gas. …Jei tad Sūnus jus išva­duos, tai būsi­te iš tie­sų lais­vi. (Jono ev. 5:31,32,34,36)

Die­vas nori išlais­vin­ti žmo­nes iš ver­gys­tės, tai yra savi­mei­lės ir pavy­do, iš nepil­na­ver­tiš­ku­mo jaus­mo ir išdi­du­mo, iš pui­ky­bės ir patai­ka­vi­mo kitiems, iš sava­nau­diš­kų norų ir sek­su­a­li­nių nuo­dė­mių. Taip pat Jis išva­duo­ja iš klai­din­gų moky­mų, kurių cent­re ne Die­vas, o žmo­gus. Tokiais moky­mais žada­mas nuo­dė­mių atlei­di­mas, tačiau neska­ti­na­ma sek­ti Jėzu­mi, paklus­ti Jo žodžiui, kovo­ti su nuodėmėmis.
Ieš­ko­da­mi tie­sos, Die­vo valios savo gyve­ni­me, iškė­lė­me tokius klausimus:

3 Kaip Die­vas norė­tų, kad aš gyven­čiau? Kaip turė­tų atro­dy­ti krikš­čio­niš­ka bendruomenė?

Pir­mie­ji krikš­čio­nys Jeru­za­lė­je gyve­no taip:

…ištver­min­gai lai­kė­si apaš­ta­lų moks­lo ir bend­ra­vi­mo, duo­nos lau­žy­mo ir mal­dų… Jie kas­dien sutar­ti­nai rink­da­vo­si šven­tyk­lo­je, o savo namuo­se tai vie­nur, tai kitur lau­žy­da­vo duo­ną, su džiu­gia ir tau­ria šir­di­mi drau­ge vai­šin­da­vo­si,… (Apaš­ta­lų dar­bai 2:42,46)

Krikš­čio­nims tuo lai­ku buvo natū­ra­lu daž­nai susi­ti­ki­nė­ti ir gilin­tis į Jėzaus moky­mą. Tai liu­di­jo apie jų dide­lę mei­lę Die­vui, bro­liams bei sese­rims. Mes taip pat, sek­da­mi pir­mų­jų krikš­čio­nių pavyz­džiu, nuspren­dė­me dalin­tis savo gyve­ni­mu su tikė­ji­mo sese­ri­mis ir bro­liais: kar­tu skai­ty­ti Bibli­ją bei dalin­tis džiaugs­mais, rūpes­čiais, dva­si­nė­mis kovo­mis. Esa­me dėkin­gi už bui­ti­nius pato­gu­mus, gerą susi­sie­ki­mą, nes taip gali­me kas­dien bend­rau­ti. Daž­ni susi­ti­ki­mai išreiš­kia mūsų mei­lę, nes jie atsi­ra­do iš noro įgy­ven­din­ti tai, kuo tiki­me. Mes ski­riam savo lai­ką tam, kas svar­bu, kas turi prasmę.

Jei kas saky­tų: „Aš myliu Die­vą“, o savo bro­lio nekęs­tų, – tasai mela­gis. Kas nemy­li savo bro­lio, kurį mato, nega­li mylė­ti Die­vo, kurio nema­to. Tai­gi mes turi­me Jo įsa­ky­mą, kad kas myli Die­vą, mylė­tų ir savo bro­lį. (1 Jono 4:20,21)

Inten­sy­viai bend­rau­da­mi gali­me palai­ky­ti vie­nas kitą tikė­ji­me ir išpil­dy­ti tai, kas para­šy­ta Biblijoje:

Ver­čiau ragin­ki­te vie­ni kitus kas­dien, – kol dar tebė­ra šian­dien, – kad kurio iš jūsų neuž­kie­tin­tų nuo­dė­mės klas­ta. (Žydams 3:13)

Mes neno­ri­me pavir­šu­ti­niš­kai bend­rau­ti ir rody­ti vie­nas kitam tik savo gerą­ją pusę. Užuot ven­gę atskleis­ti tikro­vę apie save, mes išpa­žįs­ta­me vie­ni kitiems savo nuo­dė­mes ir silp­nu­mus, tam, kad abi­pu­siš­kai padė­tu­me kovo­ti už šven­tu­mą pagal Jėzaus pavyzdį:

Tad išpa­žin­ki­te vie­ni kitiems nuo­dė­mes ir mel­s­ki­tės vie­ni už kitus, kad atgau­tu­mė­te svei­ka­tą. Daug gali karš­ta tei­sio­jo mal­da. (Jokū­bo 5:16)Aš jums duo­du nau­ją įsa­ky­mą, kad jūs vie­nas kitą mylė­tu­mė­te: kaip aš jus mylė­jau, kad ir jūs taip mylė­tu­mė­te vie­nas kitą! (Jono ev. 13:34)

Tokios mei­lės sie­kia­me savo gyve­ni­me nuo­lat – neiš­skir­da­mi ypa­tin­gų die­nų; ne su tam tik­rais drau­gais, bet su kiek­vie­nu, kuris nori gyven­ti Tiesoje.